Motina obelis vaikus augina
Ir laukia atsako iš jų širdžių,
Bet jie vos nukrenta ir rieda -
Kas kur, vis į kitus kraštus.
Dažniausiai surenka visus
Kažkas kiekvieną dieną,
Ant savo stalo neša po skvernu,
Kad savąją maitintų šeimynėlę.
Kam galvą sukti dėl kitų?..
Pasišaipei iš to, kuris nespėjo,
Pavaišinai tik nuograuža-ramu.
Po to galvoji visą dieną:
„Koks inteligentas, geras aš esu.“
Kažką pavadinai melžėja,
Paniekinęs manai tokiu žodžiu.
Kiekvienas žmogaus darbas
Yra vertas savojo kūrėjo -
Ir šluotražis, grėblys partrenkia,
Jeigu nemoki elgtis net su juo...
O karvė-šventas žodis,
Tai maitintojėlė...
Žodžio melžėja ir dabar esu.
2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
:)))
Kaip matau, mieloji Dovilės mokytoja, sugalvojote pamoralizuoti?:)))
Eilėraštis vykęs, tačiau Jūs nesupratote mano komentaro apie karvių melžimą, nes ir negalėjote jo suprasti be konteksto:)))
pagarbiai, Sigita
Ačiū, kad Jums patiko.
Rašyti komentarą