"Spindulio " choras LRT
Kaip gera
būti savimi,
Ne iš
debesų rašau;
Gyvenimo
vėjelis
Toks
švelnus,
Kai tikrą
žodį pasakau.
Jį
nupučia net per laukus
Į mišką
žalią,
Per lygų
lapyną nušlama,
Užkliūva
kartais už šakos -
Jos
plačios, kreivos,
Bet jas
nulaužia ir aplygina...
Susisuka
žodis lizdus
Po du, po
vieną;
Kovai
gyvena šeimomis
Ir
klykauja per dieną.
Senieji
tokie gudrūs,-
Matę
šimtmetį,
O gal ne
vieną...
Dabar tau
pasakoju,
Savus
nutikimus,
Galėčiau
tęsti visą naktį,
Jei
šviečia mėnesiena,
Užkeliu
žodį ant šakos
Ir supamės
kas dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą