Žemę aplankę,
Saulutė nušvietė gatves,
Kalnelį baltą.
Ir man prašvito širdyje,-
Toks sniegas naujas, baltas,
Jeigu ne vienas vaizdinys,
Akis apkartinęs...
Ant sniego sėdi vyras -
Nebe pauglys
Ir susiėmęs galvą
Tik sau pačiam kartoja:"Kristau"...
Toliau beprasmiškas tik murmesys;
Trumpam klausiau jo maldą.
Ir pravirkau,
O jis:"Nelįsk,
Niekas tavęs neklausia"...
Be pirštinių ir be kepurės -
Sniegas baltas, šaltas.
Kas leido žmogui pasiklysti
Tarp daugelio žmonių
Kuriems vienodai šalta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą