Pastatė šįmet, kaip visuomet,
Žiema puodą,-
Jau daug didesnį
Už tėvo aruodą.
Pribėrė visko iš aukštybių -
Ir šalčio, ledo, sniego -
Visokių gėrybių...
Įsuko vėjas tarsi girnas
Ir didžiulį samtį -
Taip maišė viską,
Kad net smagu semti.
Tik upeliukas šypsosi
Lyg mažas šelmis:
Gurgėsiu ir šnabždėsiu
Žiemai apie meilę...
Daug akmenėlių suskaičiavo,
Šapus prispaudė,
Žoles paglostė,
Tarp šaknų paguldė.
Parodė žiemai savo galią,
Kad ji ne viską moka
Ir ne viską gali...
Tiktai krantai užšalę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą