Daug kas dalina šviesą,
Dega naktį žvakę,
Dainuoja, skambina,
Pravirkdo debesį
Ir krinta iš dangaus lietus,
Dažnai užtenka žodžio,
Kad nudžiūtų ašara
Ir vėl pasaulis būtų nuostabus.
Dažniau pakelsiu kūdikį ant rankų,
Kas jis bebūtų -
Savas, svetimo duktė, sūnus,
Kodėl paskui pasaulis tampa
Kai kam labai nykus?
Pavydas, priekaištai ir kerštas -
Jo pilna kaip šaltų lašų...
Sugrubo rankos,
Tik varvekliai varva,
Užgęsta žvakė.
Oi, kaip žiemą šalta
Ir nyku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą