Nedrįstu piešti Tavo veido,
Tik pakeliu akis,
Žiūriu į dangų,
Iš kur ateina atpirkimas,
Meilė, išmintis...
Esi paženklinęs pasaulį,
Už rankos jį vedi...
Daug mūsų pasiklysta
Ir nuslysta nuo takelio;
Pakelk juos, atsiliekančius,
Paskendusius tik liūdesy...
Koks ramus Tavo veidas;
Ir čia, ant drobės, spindi
Tavo rūbų spalvos,
Akių harmonija
Ir galvos švento rato atspindy -
Šviesa, kuri apšviečia veidą,
O rankoje tiktai kryželis
Malda širdy...
Oi, ačiū, kad esi
Mano širdy.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą