Kai būgnininko lazdelės
Šokinėja, kala,
Prabyla ir žmogus;
Pasako savo nerimą
Ir netgi baimę,
Kad toks netobulas
Pasaulis ir jis pats -
Toks jam vis atlaidus...
Kiek atnešė skriaudų
Norėdamas sau laimės
Ir kitą pavertė vergu,
Kaip greitai aplėkė pasaulį
Ir vėl sustojo prie duobės...
Jos pakraščiai nuolaidūs,
Labai slidūs, glitūs,
O toks jautrus žmogus,
Kad pirmai nesėkmei
Kartais ištikus,
Taip garma į bedugnę -
Iškilt į viršų
Reikia daug jėgų...
Tada vieni kitiems
Paduoda ranką
Ir Meilė kelia mus .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą