Prabėga metai -
Kaip viena diena;
Čia kūdikystė -
Basos kojos...
Kaip gera,
Kai nuplauna jas rasa,
Savas upelis,
Bėgantis per klonius.
Paskui laukimas ąžuolo,-
Pavasarį jis sulapoja,
O surenka ruduo giles
Ir visiems dovanoja...
Ant stalo kvepia
Ąžuolų kava ir duona,
Nuo kalno žiūri
Tėvas, Motina sena,
Kur eina sūnaus kojos...
Kiekvienas žingsnis -
Vis į Lietuvą,
Kuri dabar Tau
Net namus atstoja.
Ona Baliukienė
2012 01 17
Vilnius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą