Kiekvienas senas medis
Turi gražų vardą,-
Vieną - iš prigimties,
Kad jis jau šioje girioje
Pasėtas auga, o kitas,
Skiriamas dar giminės.
O kiekviena šakelė turi draugą,
Kuri savaip vešės,
Koks vėjas pučia,-
Iš pietų ar šiaurės,-
Bus atsisukusi į saulę
Ar vakare ją palydės.
Be savo žemės,
Be gyvybės vandenų,-
Niekas neauga,
Net lapas sprogsta iš šerdies,
Kuri jam atneša gyvenimui
Tėvų ir protėvių garbingą vardą,
Ir syvus, kuriuos geria -
Tėviškės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą