Nebūna medžio,
Kad vienodai augtų;
Neskaičiavau šakų,
Gerai žinau...
Nebūna jos ir vieno aukščio
Ir priedermės vienos.
Nebūna ir dienos,
Kuri vienodai auštų,-
Kas žingsnis-tai pusnis,
O kelmas ne iš jos...
Tik gilią žiemą
Taip atrodo,
Jisai - iš žemės mylimos.
Nebūna meilės,
Oi, nebūna
Jau antrą kartą tos pačios,-
Juk pirmas bučinys,
Jautrus kaip lūpos,
Nugairintos aistros...
Nebūna rankų,
Kurios neša, supa,-
Kaip vystyklai mamos,-
Nuo vakaro iki aušros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą