Nėra kada upelio tvenkti,-
Jis teka iš versmės tyros,
Nėra kada ir akmenėlių rinkti -
Jie iš gilios daubos...
Ir kaip iškėlus vėl nuleisti,
Jeigu jie tau jau virš galvos,
Kad tik nekristų, neužverstų
Naujos vagos...
Nėra kada ir prakaito nubraukti,-
Vis ritasi per kaktą nuolatos...
Ir nesvarbu, žiema ar vasara,-
Toks pats tas aukštis,
Jeigu pasirinkai kelius,
Kuriuos reikės išgrįsti ir nueiti -
Ne karo, o gyvenimo vagos.
Nėra kada ir ašaros nubraukti,
Kai sūnūs, dukros
Nebegrįžta iš kovos...
Gal eikime visi jų paieškot?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą