Gyvenimas-upės verpetas:
Įsisuka gan iš toli,
Paskui jis savo naštą nusikrato,
Įsiurbia, oi, ne viską,
Tik tai tą, kas jau negrįš
Į savo vagą niekados,
Nuplauks tolyn ir pasroviui nuklys...
Žoles, šapus toli nužarsto,
Kad nekliudytų jis akies,
Kuri pamačiusi paklausia,
Kas buvo praeity...
O kas gilumoje,-
To niekas neišvys.
Tokia dermė ir paslaptis visatos,
O mes - tiktai daigeliai
Ateities.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą