Kol akys mato,
Sukramtau duonelę,
Kol pakeliu ją prie burnos,-
Šviesi dienelė.
Kol rankoje lazda,
Galiu su ja žingsniuoti -
Ji paremia mane,
Galiu ir atiduoti.
Kitos dar neturiu,
Tai eisime trise;
Tu, mano drauge,
Aš-mano lazda...
Prisėsime ant suolo
Kiemo pakrašty,
Padėsime ant stalo
Viską, ką turi;
Vaikystės svają
Ir jaunystės linksmybes,
Senatvės patirtį
Ir tėvų išmintį šalia.
Gal ir gana?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą