Žmogus nebūna
Senas arba pagyvenęs,
Jo siela,-kaip saulutė,-
Visada tik gražią dieną
Dangaus vidury...
Išaušta, bėga per pasaulį,
O vakare palieka
Savo atvaizdą širdy...
Žmogus nebūna naktyje;
Jo visos dienos-šventė...
Nešu gėles, nešu,
Tik retkarčiais sustoju
Prie beribio rožių kranto,
Vieną vienintelę nuskynusi
Paverčiu ugnimi...
Žinau-tai mūsų meilės krantas,
Sustingęs vakaro gaisrų ugny.
Nebūsime seni...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą