Baltam sniege – dvi pėdos;
Mano, tavo jau įspaustos,
Viena didesnė, o kita maža -
Tai mūsų, mama, eita
Per šaltą ir sniegingą žiemą
Auštant rytui,
Per lygumas ir pievas,
Kur kelias nusidriekia
Gerumo pilnaties
Vienintelį dar siekį -
Kitų kelių nėra...
Koks tavo, mama, šiltas delnas,
Skara tavo pačios megzta,
Pečius abgobia ir sušildo
Net ašara po kojų
Ištirpus ne viena...
Vis taikausi į tavo pėdą,
Kitaip juk nematyčiau
Tako pas tave;
Jis veda pasakojimų,
Jau labai senų,
Apie garbingą dėdę, tėtę,
Kurie vis ėjo, sėjo per dienas...
Takelis vakarop toks nežymus -
Dažnai skylėtas rėtis,
Iš kurio byra ŽODIS kaip mana.
Kas gali mus labiau mylėti,
Jei ne gimdytoja, mama?
Dar viena ašara dabar nukrito
Ir į mano pėdą,
Pavirto atminimo akmeniu staiga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą