Daug medžių aplankiau,
Kurių randai ant veido,
Iškrypę liemenys
Nuo vėjo sūkurių;
Kabinasi jų šakos
Viena prie kitos,
Kiek jėgos leidžia,
Kol tvirtas nuo pačių šaknų...
Jei po juo tėviškė,
Juodoji miško žemė -
Ne šaltas, kietas,
Bejausmis akmuo,
Gyvena, kreivas dar gyvena
Ir tiktai rudenį paliečia žemę
Nukritęs lapas žiemai po sniegu...
Mačiau, ne kartą,
Oi mačiau, kad skauda -
Ir lapas serga,
Jeigu dėmė ant jo,-
Dar nepelnyta,-
Sveria kaip akmuo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą