Senovinę patarlę,
Seną, lyg pats žodis,
Galbūt teisingą ir patikrintą,
Kad gulinčio nebemuša,
Deja, tai tik metafora,
O taip tikrovėje nėra.
Suklupusį tiek spardo,
Nes patogu ir kojos kelti
Aukštai nebereikia,
Nors ir iš to maža nauda.
Kokios naudos visiems prireikia,
Kai vienas kitą spardo
Ir nėra žinios , už ką...
O trečias mano,
Kad abu nesveiki,
Nusisuka, nueina,
Kad spyris nepavytų
Už kito kampo jo,
Netgi sūnaus ar seno tėvo...
Bet gulinčio nespardo?
O gal tai netiesa?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą