Metai

Prisilenkiau prie molio

Ir maniau, lipdysiu;

Jisai vienos spalvos,

Bet reikia dar vandens

Ir pamačiau,

Kad kyšoja ir klintys -

Visai kitos skaldos.

Oi, kiek tenai visko įpilta!

Ir gėrio, ir tiesos...

Ne veltui buvome

Iš to ir nulipdyti,

Pašventinti ugnies

Ir saulės spinduliais

Taip nusagstyti,

Kad jokios žvaigždės neatstos -

Jos tolimos

Ir jau be šilumos.

O gal jame ir akys švyti

Dangaus šviesos?

Ir pajutau, rasa nukrito

Ant žemės nekaltos...

Prisiliečiau ir aš prie jos.