Žemiški pamąstymai

Mes tokie žemiški,

Panašūs ir į molį,

Iš kurio nulipdė ir Adomą,

Mes taip gyvename,

Kaip ir gyveno pirmi žmonės,

Mes ir gležni,

Kaip dygstanti žolė,

Pirmas daigelis, kylantis iš grūdo,

Mes ir pikti,

Kai užmina,

Tada ir plūstamės…

Mes tokie patys,

Kaip gelsva smiltis,

Iš akmens ar pjuvenų,

Likę čia trūnyti,

Kiek tik atmename,

Smiltele užkloja,

Ir kažkas prižiūri...

Mes tokie žemiški,

O į dangaus erdves

Per visą savo laiką žiūrime,

Nenorim skirtis su žeme,

Kol jos iš naujo

Nesukūrė.