Kalnai, pakalnės

Turiu gimtinę,

Kurios nebeturiu,

Ji atminty rusena,

Sidabrinė mažam

Atrodė status kalnas,

O dabar – tiktai miražas,

Paskendęs rūkuose,

Apsėtas buvo dobilais,

Išlinkęs, tartum šyvio balnas.

Nedyla niekas ir akmenyje,

Palieka ilgesys iškaltas,

Apsamanoja pakraščiai,

O viduryje – pilkas,

Dar su baltu.

Turiu dabar ir kitą kalną,

Nuo kurio matosi toli,

Kai rūkas išsisklaido,

Girdisi varpai,

Plaikstosi trispalvė

Ant Gedimino kalno;

Kalnai, pakalnės...

Be jų būtų negera,

Liktum prašalaitis.