Pristigau
ašarų seniai,
Dabar
žodžiais verkiu,
Tu
jas irgi matei,
Bet
laiku nenušluostei,
Dabar
abu jau verkiame
Prie
rudens pliko gluosnio…
Juokiuosi
į akis,
Ar tu
girdi, kaip aidi
Pakrūmėse
vijokliai,
Jie
lipa ant šakų aukščiau,
Kad į
viršūnę užsiropštų
Ir
pažiūrėtų į žvaigždes,
Kaip
ten jos verkia,
Kartais
juokiasi…
Virpinu
sielos stygas,
Gal
jos dabar pravirko,
O
galbūt ir juokiasi...
Nesužinosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą