2018 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Istorija - atmintis, užuojauta




Istorikui kaimynui Profesoriui Antanui Tylai atminti

Džiaugsmingas pirmojo šaltuko minutes užtemdo netektis…
Sušildo tik seni prisiminimai, tėvelių pasakojimai vėl prabyla…
Buvome kaimynai, istorija iš tų dienų, kurių gal niekas ir nežino.
Gyvenome prie ežero Rubikių, kaime Šiauliai, iš kur ir daugelis
Žymių žmonių, Lietuvos piliečių kilę…
Ilgos eilutės, kaip keliai ir bangos, kylančios per polaidžius –
Tokia ir mūsų praeitis, per lietų, sniegą, žvarbų vėją…
Gyveno žemdirbiai, naujakuriai ir tie, kurie nespėjo...
Kai išdalino dvarų žemes, kurie nė aro neturėjo, liko bežemiai…
Po svetimus namus kasmet vis kėlėsi.
Lopė svetimus namus, iš naujo dengė namams, tvartams stogus,
Iš įdirbtų dirvonuose rugių ir nendrių pėdo…
Skolinosi tėvas luotus ir grebėstams, tiems namams, kuriuos jau kitais metais
Reikėdavo palikti…
Skiepijo obelaites, nors žinodavo gerai, kad ne jam teks ragauti obuolį – sunokusį, skanėstą…
Tokia jau buvo prigimtis, kad ne tiktai šiaip sau gyveni, –
Savo darbais tik žemę puošt galėsi…
Grebėstai – giminių iš miško, Tylų Tylaitei – vienišai senolei, Antano Tylos tėvų iš tų laikų,
Kai mano atmintis nesiekia…
Profesorius surinko viską apie anykštėnus, tik nežinau, ar savo artimuosius paminėjo istorijos vadovėliuose…
Nusilenkiau, lyg nendrė, atminčiai iš tų laikų, – jų nebėra ir ant stogų, kuriuos tėvelis dengt skubėjo, nes sėti rugį kitiems metams bėgo…
Išėjo giminė seniai ir mano tėveliai, pas tuos, kuriuos mylėjo.

Ona Baliukienė

Komentarų nėra: