Pridengti lapu

Ruduo – toks metas,

Kada lapai byra,

O tuo pačiu metu

Kiškelis keičia spalvą,

Kailinius gelsvus iš žalio miško,

Tik ausys

Tokios pačios lieka,

Tokios pat ir spiros,

Apdengia lapas, paslepia

Ir nesmirda.

Nusidangina kiškis ir toliau,

Net į egzotiškus kraštus,

Užregistruoja firmą,

Trąšas išbarsto

Po visus kraštus

Ir niekas nebežino,

Kuo jisai maitinosi.

Atveža po metų į tėvynę spirą,

Ji išdžiuvusi nuo karščio,

Susmulkinta ir neatpažįstama,

Nors ir čia yra azoto,

Kalkinių akmenų skaldos,

Pakrūmėse, kiek nori,

Randi dar ne vieną spirą...

Bet ne – atvežta atrodo patraukliau,

Jau įvyniota taip į maišelius,

Kad nėra kvapo

Kedro spyglio

Iš tolimojo Sibiro,

Kur kiškiai pagamino.