Rasos lašeliai

Gera buvo grėbti

Kvapnų pievos šieną,

Po pradalge slėpti

Saldintą tik vandenėlį,

Duonos pluta mirko,

Viršuj – avižėlė…

Gera buvo kloti mamai patalėlį,

Tėtį apkaišyti,

Kai nepasėdėjo,

Rankas numazgoti,

Kai nebegalėjo,

Akeles užmerkti,

Kai į dangų ėjo, –

Visos sesės, broliai

Iš paskos nuėjo...

Oi, ne karas kirto,

Dievo valia vyko,

Liko pradalgėliai,

Ašaros takelis

Ir rasos lašeliai,

Kuriuos čia sugėriau.