Žmonės
suauga su žeme,
Kitaip
gyvenimo nežino;
Medžius
pasėja medis,
Žmogus
papuošia eglutes
Per
Kalėdas, Naujus metus,
Neišmeta,
vėl pasodina.
Pavasarį
pražysta eglė,
Kankorėžius
per vasarą augina,
Nepameta
be reikalo spyglių,
Kaip
keičia juos,
Nematome,
nežinome,
Randame
išdygusias vėl sėklas
Kažkur
pakrūmėse,
Netgi
ant pliko grindinio…
Žmogus
negali būti vienišas,
Nors
vieną kvepiančią šakelę
Į
namus šventėms parsineša,
Taip
džiaugsmą už stalo
Greta
pasodina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą