Turiu
daug nuodėmių,
Dėl
kurių gailiuosi,
Tegu
Dievas atleis,
Kad
supykau ant drebulės,
Kai
ji ir taip buvo plakta,
Ir
neturėjo kam net pasiguosti,
Būtų
buvusi nesuprasta.
Nešioju
nuodėmes ant skruostų,
Ašara
vis rieda,
Plauna
ir senas dėmes,
Kad
nesupratau ąžuolėlio,
Supykau,
bariausi,
Dabar
plaku save...
Ar
jis supras mane?
Daugybę
nuodėmių slepiu,
Nes
nėra kam ir pasiguosti,
Tokia
Eglės dalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą