Prie durų

Vitalija Pilipauskaitė

Niekur nebeskubu,

Seniai takus pramyniau,

Jais vaikai nubėgo,

Vaikaičiais vedini,

Dabar tik laukiu

Balto balto sniego,

Kuriuo nematoma einu,

Tokia, kaip jis…

Apšalo antakiai,

Apšerkšnijo pėdos,

Sugrubo pirštai, kol beldžiausi

Į duris svetimų,

Vieni įleido,

Dar paprašė sėstis,

Nuvalė stalą,

Pilną trupinių – juodų, baltų…

Juoda ruginė duona – mano žemė,

Balti – tik debesys

Beribiam danguje,

Semiu snaiges į delnus,

Trinu, kaip varpas,

Prausiuosi, kad ilgiau

Būčiau balta balta,

Dalinčiausi skalsa.