Surankiojau
rudens lapus,
Sudėjau
širdingai į knygą,
Per
žiemą jie tegu pamiega,
Lyg
žodis išsitiesina…
Prisiglaudžiau
prie medžio,
Kuriam
vienas lapas liko,
Tegu
nebūna jis toks vienišas,
Kiek
mums abiems gyvent beliko…
Suspaudė
širdį – lapas krito,
Jam
paskutinis šis akordas,
Be
natų parašytas…
Oi,
tos lapų knygos,
Tiek
daug jose ir pakylėjimų,
O gal
daugiau – kritimų.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą