Savo
kraštą matau
Tik
meilės akimis,
Pavasarį
ji – nuotaka,
Pasipuošusi
žibutėmis
Ir
plukėmis,
Vasarą
liepa pražydusią,
Bitėmis
aplipusią,
Peninčią
motinėlę,
Avilyje
vieną…
Savo
gatves matau,
Kaip
žmonių skruzdėlyną,
Į
darbą bėgančius,
Statančius
namus,
Auginančius
vaikus
Dėl
gėrio...
Savo
gimtinę iš toli matau,
Prie
šulinio pasvirusią,
Iš
jo semiuosi
Vandenėlio
tyro,
Geriu
ir tave girdau,
Kaip
sūnų, dukterį,
Vienintelius
pasaulyje…
Savyje
rudenį matau,
Kai
krenta lapais
Saulė
iš dangaus,
Miškus,
laukus papuošia,
Po
lapais – mano pėdos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą