Buvau
žalia eglutė
Prie
ąžuolų galiūnų,
Jie
lėtai augo ir metė lapus,
Spygliai
manieji – dygūs,
Pagaudavo
kiekvieną rudenį
Bekrintančius,
rudus…
Augau
ir prie kelmų,
Ant
lūžusių ir išvartose,
Plati
mano šakų laja
Apgaubė
mažą gilę,
Ilgai
dar buvome drauge.
Sukluso
šimtametis ąžuolas,
Kai
vėtra pasiūbavo jo šakas,
Atsirėmiau
į kelmą
Ir
laikiau kvapą užgniaužusi,
Kad
pagyventume kartu.
Abu
dabar seni,
Gumbuoti,
Perskrosti
žaibų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą