Vėriniai

Kaip ir kiekvienai,

Reikėdavo papuošalų,

Labiausiai – aukso žiedo,

Pirmoji meilė – puošmena,

Bet neilgai išlieka…

Mūvėjau žiedus,

Daug pirkau,

Kitus padovanojo,

Kai paūgėdavo vaikai,

Išmėtė ir sutraukė

Visus vėrinius, –

Jiems buvo žaislai,

O ne atmintis,

Kurią turėjau…

Buvo paveikslų nuostabių,

Daug jų padovanojo,

Piešiau ir aš pati,

Nes vis norėjau,

Kad pavaizduočiau ir tavo akis,

Kurių labai ilgėjausi…

Kas jau nutrūko,

To nesugrąžinsime,

Bet tegu lieka atmintis,

Gražūs jausmai,

Kurių abu norėjome.