Irena
Akis
į akį susitinkame
Ne
taip dažnai,
Vaikystės
praminti takeliai
Nuolat
užželia žole,
Net
keliai dingsta,
Daug
sykių eita
Ir
staiga sustoji –
Užarti,
pasibaigė ir baigta…
Kalbi
sutikęs ir jaunystės draugą,
Tiek
daug atsiminimų,
Pažįstamus
žmones mini,
Kitus
net prikeli
Iš
smėlio kauburių,
Prabyla
antkapiai iš naujo…
Netyčia
susizgrimbi,
Kad
po kiek laiko
Kažkas
minės ir mus,
Prikels
mūs atmintį
Iš
naujo…
Tartum
visa minia žmonių
Taip
pačiais keliais
Vis
eitume…
Išeina,
vėl pareina.
Ona Baliukienė su anykštėnais. Laimučio foto
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą