Tėvynės širdis

Senokai belipau

Į aukštus kalnus,

Širdis pasako,

Kiek jėgų turi,

Smilkiniuose kažkas,

Tarsi plaktukas kala,

Pusiaukelėje uždūsti…

Kalnai – jauniems,

Eglutėms ir berželiams,

O senas medis atsparus

Giliomis šaknimis,

Iš ten ir paskutinės jėgos,

Senoliai kalba su mumis

Įvairiomis tarmėmis…

Visa mūsų šalis – tik vienos kalvos,

Ant jų stovėjo pilys,

Staugė geležinis vilkas naktimis,

Sapnavosi ar buvo pasaka,

Dabar jau niekas

Neprisikels ir nebe atsakys…

Saugau širdį lipdama į kalną,

Net ir mažą kalvą, –

Siauri statūs laipteliai,

Sudužti gali stiklo

Gyvas rutulys,

Jeigu neatlaikys…