Mano gyvenimo vaizdeliai

Gimiau, kai karas sudegino ne tik namus, bet ir pasėlius, suremtas rugių gubas, sumaitojo kelius bombos, išrausė duobes pakelėse, miškuose. Net po šitiek metų uogaudama ar grybaudama jas matau, nors daugelis jau apžėlė krūmais. O tada jos žiojėjo plikos, nedaug tereikėjo pridengti, kad pasislėptų net keli vyrai, besislapstantys nuo tremčių, priverstinių darbų svetimoje armijoje ar paimti statyboms į naujas fronto linijos. Slapstėsi du broliai ir tik retkarčiais slapčiomis pareidavo namo duonos ar kitokio maisto. Namuose likdavo seserys ir mažieji mano broliai.

Gimiau, sako, antradienį paryčiais, kai namai buvo virtę pelenų krūva, o pirtyje nebuvo jokios šviesos, tik aprūkęs mažas langelis rodė, kad švinta. Toks jau ir mano nušvitimas šiame pasaulyje. Prasidėjus sąrėmiams, tėtis plėšė lininę paklodę, tiesė rankšluosčius, vyriausioji sesuo kaitė vandenį ant akmenų židinio, kuris tiko tik vanotis. Vienkiemis – dvarvietė buvo tolokai nuo kitų kaimynų, o ir ką ten prisišauksi, „ bobutės’’ gal išvis ten nebuvo, kuri išmanytų apie gimdymus.

Nespėjo ir susiruošti, o kūdikis nelaukia, kaip dangus lemia, pašaukia, taip ir vyksta. Gimiau ne tik su prigimtiniais „marškinėliais’’, bet ir viskuo, kuo apdovanojo moteris gamta. Tėtė praplėšė plėvelę, nukirpo virkštelę, atskyrė, o visa kita vėl atgal sukamšė. Taip ir liko mama invalidė visam likusiam gyvenimui. Pasėdėdavo staklėse ar prie ratelio ir bėgdavo atsigulti. Dabar būtų ligoninėje sutvarkę, o tada – nė negalvojo, kaip nuveši, kai sproginėja bombos.

Broliai parėjo tik kitą naktį, –pasakojo sesuo jau gulėdama mirties patale, kai ją slaugiau, – pakilnojo, pasidžiaugė pagranduke, vėl bėgo slėptis. Pakrikštijo Kurkliuose paslapčiomis sesuo ir brolis, suvynioję į rankšluostį perrištu šilkiniu kaspinu, kurį mama išsaugojo iki pat mirties, kad mus, brolius ir seseris, rištų meilė.

Kai užaugau ir teko priimti gimstančius veršelius, visada akyse matydavau ir savo pradžią: marškinėlius, bet net ir gyvuliams taip nėra buvę, kad reikėtų iš mirties gelbėti tokiu būdu, kaip tėtis išgelbėjo mane ir mamą.

Pradedu rašyti ir vis negaliu toliau, kad ir po tiek metų...