2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Pokario radinys



Seniai nebėra artimųjų, lieka neužrašyti pasakojimai, dar nepastatytas paminklas. Ką ant jo užrašysiu?
Prie Rubikių ežero brolis ganydamas rado gabalą gintaro. Manė, kad ten – ištisi klodai ir kasė giliau smėlį. Niekas nematė, nes buvo vienas. Kaip pasakojo vėliau Šiaulių kaimo žmonės, gaspadorius, vakare nesulaukęs pargenant gyvulių, nuėjo ir atkasė. Buvo be gyvybės ženklų. Kažkaip atkratė ir atsigavo. Niekas nenuvežė pas gydytoją, tik tėvelis, nuėjo lankyti ir pamatė sūnų ant suolo nakvojantį, parsivedė namo. Ilgokai nekalbėjo, nepasakojo, kas atsitiko.
Duonos trūko, kad šeima pasidalintų, nors po riekę, iš mamos iškepto už ganiavą gauto maišo. Tarnavo visi, kurie jau galėjo ką užsidirbti. Ne ką turėjo ir gaspadoriai, nes buvo užkraunami mokesčiais, kurių nepajėgė atiduoti.
Tėvai irgi ilgokai nestojo į kolūkį, manė, kad viskas laikina ir patys pradės kurtis, nes buvo pratę gyventi tik iš savo darbo.
Mama rankoje vis palaikydavo gintarą, bet niekam nepardavė. O kas jį būtų pirkęs?
Negrįžo ir brolio sveikata, jam sapnuodavosi smėlio dykumos, kad eina kažkur ir eina...
Paskui brolis pradėjo dainuoti. Ne visada pataikydavo, bet dainavo. Nepadarė iš to gabalo nieko: gintaro karolių, net žiedo, kurį būtų padovanojęs mergelei...
Kol buvome visa šeima drauge, gintaras gulėjo skrynios dugne, po moterų išaustomis drobėmis, milo rietimais. Mama sakydavo, kad šis apsaugo nuo kandžių. Didelė bėda kandys, bet dar didesnė – karas.
Rasdavo šovinių, numušto lėktuvo detalių, net sviedinį parsitempė. Oi, galėjo atsitikti dar baisiau.
Vėliau šeima išsiskirstė kas sau, surado savo likimus, bet ne visi. Gintaras atiteko man, kai brolis apsigyveno pas mane jau visai be sveikatos.
Pasidariau iš jo pakabuką, bet nešlifuotas, koks ten ir papuošalas.
Paieškojau dabar, nes pamaniau, kad į brolio paminklą įdėsiu. Nerandu...
– Taip nuo Dievo, – pasakytų mama, bet ji seniai ten pat guli.
Rastu gintaru nieko nepapuoši...


Komentarų nėra: