Seniai nebėra artimųjų, lieka
neužrašyti pasakojimai, dar nepastatytas paminklas. Ką ant jo
užrašysiu?
Prie Rubikių ežero brolis ganydamas
rado gabalą gintaro. Manė, kad ten – ištisi klodai ir kasė
giliau smėlį. Niekas nematė, nes buvo vienas. Kaip pasakojo vėliau
Šiaulių kaimo žmonės, gaspadorius, vakare nesulaukęs pargenant
gyvulių, nuėjo ir atkasė. Buvo be gyvybės ženklų. Kažkaip
atkratė ir atsigavo. Niekas nenuvežė pas gydytoją, tik tėvelis,
nuėjo lankyti ir pamatė sūnų ant suolo nakvojantį, parsivedė
namo. Ilgokai nekalbėjo, nepasakojo, kas atsitiko.
Duonos trūko, kad šeima pasidalintų,
nors po riekę, iš mamos iškepto už ganiavą gauto maišo. Tarnavo
visi, kurie jau galėjo ką užsidirbti. Ne ką turėjo ir
gaspadoriai, nes buvo užkraunami mokesčiais, kurių nepajėgė
atiduoti.
Tėvai irgi ilgokai nestojo į
kolūkį, manė, kad viskas laikina ir patys pradės kurtis, nes buvo
pratę gyventi tik iš savo darbo.
Mama rankoje vis palaikydavo gintarą,
bet niekam nepardavė. O kas jį būtų pirkęs?
Negrįžo ir brolio sveikata, jam
sapnuodavosi smėlio dykumos, kad eina kažkur ir eina...
Paskui brolis pradėjo dainuoti. Ne
visada pataikydavo, bet dainavo. Nepadarė iš to gabalo nieko:
gintaro karolių, net žiedo, kurį būtų padovanojęs mergelei...
Kol buvome visa šeima drauge,
gintaras gulėjo skrynios dugne, po moterų išaustomis drobėmis,
milo rietimais. Mama sakydavo, kad šis apsaugo nuo kandžių. Didelė
bėda kandys, bet dar didesnė – karas.
Rasdavo šovinių, numušto lėktuvo
detalių, net sviedinį parsitempė. Oi, galėjo atsitikti dar
baisiau.
Vėliau šeima išsiskirstė kas sau,
surado savo likimus, bet ne visi. Gintaras atiteko man, kai brolis
apsigyveno pas mane jau visai be sveikatos.
Pasidariau iš jo pakabuką, bet
nešlifuotas, koks ten ir papuošalas.
Paieškojau dabar, nes pamaniau, kad
į brolio paminklą įdėsiu. Nerandu...
– Taip nuo Dievo, – pasakytų
mama, bet ji seniai ten pat guli.
Rastu gintaru nieko nepapuoši...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą