Taip tyras oras,
Kaip kalnų upelis,
Per vasaros karščius
Gaivina kūną,
Į sielą prasiskverbia
Ir gali būti jau ramus,
Kad sugeri daugiau,
Negu žemė sugerti gali,
Nes esame virš jos,
Arčiau dangaus...
Pražysta gėlės
Prie sraunaus upelio,
Užtvenkia šaknys,
Nusvirusios iš medžio
giminių,
Dabar keliu ir savo
Dygstantį medelį
Prie augančių kartų...
Tik viršūne į dangų,
Šaknimis į žemę,
Kur mūsų visas turtas
Iš žodžių keturių:
Namai, sodelis, šulinys
Ir duonos kepalas ant
stalo;
Paskui visus suranda
meilė,
Tikėjimas vienų kitais
Per bendrą maldą...
Kalbėkime gerus žodžius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą