Ilgai žydinti gėlė

Be laiko nepražysta gėlės, –

Nebent jos būna kambary

Ir atvežtos iš ten,

Kur šviečia saulės spindulėlis,

Kažkur prie jūros mėlynos

Ir geria vandens rūką,

Į viršų pasikėlusį,

Nes sūrūs vandenys –

Tai ašara skaudi...

Ilgai ėjau, skubėjau, bėgau,

Kad pasodinčiau gėlę

Savo vazonėlyje –

Mažyčiame širdies kampelyje

Ir man jisai žydėtų,

Kai pavargstu ilgam kely...

Dažnai gėlė pražysta rytą,

O susiglaudžia žiedas

Vakarui atėjus...

Tokia lemtis.