Dirvonai

Gyvenimas – dirvonas,

Aš – tiktai artojas,

Einantis vaga,

Pasėju grūdą, užakėju

Ir laukiu vakaro,

Kada užaugs manoji

Lietuva...

Nors pinasi už šiaudo

Pavargusios kojos,

Nukertu javą

Senelio dalge,

Vežu jau į malūną, –

Botagas – vėjas,

Jis kerta žirgui,

Bet pataiko man...

Kai pamatau sparnus iš tolo,

Susivokiu, kad esu Don Kichotas

Ir vienu mostu norisi

Daug ką pakeist savaip,

Bet miltai byra

Į gėrybių maišą iš viršaus,

Dažniau – pro šoną,

O lieka rytdienai nesuarti dirvonai;

Šiaudinė skrybėlė

Ir duonoje – pelai.