Laukiau tikrų jausmų,
Bet ne jausmingų žodžių,
–
Jie galvą apsuka,
Kaip rožių raudonų
kvapai
Ir užmiršti pavasario
vilionėse,
Kad jie – žiedų
Užgęstantys laužai...
Laukinę obelį lankiau,
Kuri auga prie kelio,
Šįmet ji žydi gausiai,
Dvelkia kaip šiltas
vėjelis,
Balti žiedai rausvais dar
apvadais...
Prisiminiau, kad rudenį
Sunoksta palei kelią
Maži, raudoni
Rojaus obuoliai...
Kas juos per žiemą
valgė?
Gal taip ir liko,
Kaip rūtų šakelės,
Kurios vainikuose turėjo
atsiskleisti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą