Sustojau po klevu;
Sula nebelaša,
Bet randai liko,
Kur gręžta, – dar
žaizda,
Neužtepta moliu,
Žievė – gyva
Ir skaudulys palikęs...
O gal kulka
Nuo praeities įstrigo?
Čia – vėl nauja šaka,
Ant jos vaikų vaikelių,
Tarsi miške grybų...
Senokai nosis iš jų
belipdžiau,
Bet vėl sulaukiau,
Kada gims vaikaičiai
Ir meldžiuosi jau už
juos,
Kad niekas mūsų
Nenupirktų už skatiką.
Prievartą gauni už
dyką...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą