Tik Mocartas taip gali,
Nes jam ir muzika –
Jis pats;
Vaikystė bėgdama pro
šalį
Padovanojo žibutes, –
Tarsi melsvas natas, –
Pridėjo arfą,
O prie jo – smuikelį,
Simfoniją gamtos
Ir begalinę meilę...
Kažkur tyla, ramybė
Ir byra, byra,
Žvaigždės krenta...
Paliečia klavišus
Amžinai gyvas muzikantas,
Atsiveria dangus,
Iš ten saulėtekis
nušvinta
Ir sieloje gaivu...
Oi, viduje dar laimės
virpesys
Ir kraujas verda –
MOCARTAS.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą