Užuojauta

Kai lūžta šakos per audras,

Taip širdį skauda, –

Tarsi ne aš, ne man,

Bet vis tiek draugui,

Nors tolimam,

Bet mūsų rankos – šakos,

Kurios žemėje išaugo.

Kiek daug jėgų,

Kada reikėjo eiti per gyvenimą

Ištiesus ranką,

Kol patikėjo jos žodžiu,

Jos posmų taurumu

Daugybė nuostabių žmonių,

Laisvos šalies vaikų,

Kurie išmoks jos priesaką,

Kad žemėje tiek daug darbų, –

Užteks net šimtmečiams

Eiti koja į koja jos keliu –

Tikėti gerumu,

Be priekaištų.