Pelėdžiukai

Turėjo pelėda

Mažus vaikelius,

Kiekvieną šukavo

Ir prausė klusnius.

Kiekvieną maitino

Koše, pieneliu

Ir šokti mokino,

Gražiausių dainų...

O žodžiai atskrido

Iš sodų, laikų,

Ką matė pelėda,

To mokė vaikus.

– Jie – patys gražiausi,–

Kalbėjo mama

– Oi, kokie protingi, -

Tėvelio kalba.

Priprato prie knygų

Pelėdos vaikai,

Tuoj bėgs į mokyklą

Ir bus mokiniai.

Bet mažas kiemelis –

Drevė palikta

Sapnuosis per amžius,

Nes ten – jų mama.