Gailiai

Už daugelį dalykų

Esame ir atsakingi,

Bet dar daugiau suklystame,

Kai bėgame ir renkamės kelius,

Tada takai pasipina

Ir kryžkelėse auga grybai,

Dažnai paslystame ant jų,

O savos klaidos –

Tokios artimos, –

Kaip gailiai prie mėlynių, –

Juos pajunti, kada uogas renki,

Bet sukasi galva

Tiktai namo parėjus,

Kai praregi...

Tegu už tas klaidas

Neteisia niekas,

O pats dar tuo labiau,

Kad surinkai mėlynes

Ant savo kojų ir kaktos...

Gyvenimas – viena klaida,

Kad gimstama tarsi iš nieko

Ir vėl į dulkę pavirsti.