Sūnau, vaikeli,
Ką tau papasakoti
Iš savo praeities?
Kaip lipdė trobą,
Tarsi kregždė lizdą,
Tavo senelis,
Kurį tik fotografijoje
Pirmą kartą pamatei...
Į jį panašūs ir tavo
vaikai –
Neužmirštuolių
puokštėje paskendę,
Mėlynos akys spindi,
Lyg saulės šviesuliai,
Viena – tai tavo langas,
O kita – danguje,
aukštai...
Kaip laikrodį prie sienos
kalė
Medine vinimi,
O laiką juk vis tiek
skaičiavo
Ryto aušra ir vakarais.
Kampe – tik žibalinė
lempa...
Muziejuose lankaisi?
Tenai tavo pradžia –
Lietuviškas dar
kalendorius,
Patiestas ant stalo,
Ir lenkiška maldaknygė,
Kurios tu neskaitei...
Ant durų staktos –
Septyni kryželiai,
Ten tavo dėdės, tetos,
aš, –
Visas gyvenimas – ant
kelių...
Priklaupsiu ir dabar.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą