Lizdai

Skrajūnai paukščiai bijo

Audros ir šalčio,

Kai silpsta jų sparnai,

Dejuodami į žemę krenta,

Į medį atsitrenkia,

Juos gydo tik vandens lašai...

Jie sukasi lizdus aukštai,

Prisipažįsta meilę,

Kai niekas jų nemato,

Svajonės kyla tik padebesiais...

Oi, žemėje taip nesaugu,

Kada kiekvienas stebi,

Kada pradėjai ir baigei, –

Aplinkui – vanagai...

Gyvybė ir mirtis šalia, –

Kaip žalias daigas,

Ant jo randai...

Ant ko nutūps skrajūnai paukščiai,

Kur meilės laukdami

Tupės ir jų vaikai?