2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Lizdai



Skrajūnai paukščiai bijo
Audros ir šalčio,
Kai silpsta jų sparnai,
Dejuodami į žemę krenta,
Į medį atsitrenkia,
Juos gydo tik vandens lašai...
Jie sukasi lizdus aukštai,
Prisipažįsta meilę,
Kai niekas jų nemato,
Svajonės kyla tik padebesiais...
Oi, žemėje taip nesaugu,
Kada kiekvienas stebi,
Kada pradėjai ir baigei, –
Aplinkui – vanagai...
Gyvybė ir mirtis šalia, –
Kaip žalias daigas,
Ant jo randai...
Ant ko nutūps skrajūnai paukščiai,
Kur meilės laukdami
Tupės ir jų vaikai?






Komentarų nėra: