Kai žemė meta kailinius,
Apsivelka suknelę žalią,
Gėlėta rišasi skara,
Tada tampa jaunamarte
Su rūtų vainiku
Ir puokšte rankose –
Balta balta balta...
Pražydo obelis
Saulėtą dieną
Ir dūzgia bitės, –
Be jų nenoktų obuoliai,
Nebūtų ir ant stalo
Meilės vyno,
Taip nežydėtų ir
kaštonai,
Neduotų gilių ąžuolai...
Šeima – gyvenimo
tvirtovė,
Kai derlių gausina
Abu tėvai, –
Tėvas ir motina
Nutiesė kelią į
šventovę,
Kad žemėje gyventų
Ateities vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą