Klevas

Palinksta karklai, –

Jie ir gajūs, –

Sodina vėjas šakeles,

O jie užauga ir prie balų,

Kur kitiems smirdi

Ir nebūna nė už ką...

Ant jo šakų

Susisuka lizdelį,

Kurie nebijo vėjo

Nė jūros ligos,

Iš jo susisukau dūdelę,

Pavasaris joje dainuoja,

Nejaučia vasarą kaitros...

Trapiausias mūsų girių klevas;

Ant jo parašo saulė

Visus mano jausmus,

Kai mylimas išėjo

Ir spindi kaip Vakarė

Prisiminimuose žiemos...

Kiekvienais metais

Ledokšnius laužau,

O rudenį lapus renku,

Tu – mano klevas,

Mes trapūs visada

Abu.