(Aido Klimantavičiaus
paveikslui)
Turiu gyvenimą, –
Kaip du regėjimus, –
Pirmas – kasdienis,
Kurį apšviečia saulė
Ir tyliai slenkantis
šešėlis
Vis atveria gelmes,
Kurių nesiekia,
Bet ten matau tą patį –
Žemę, medį, saulę...
Sutrikdo tik ramybę
Įsisukęs šaltas vėjas,
Tada ir širdį skauda,
Kad vysta gėlės,
Nusvyra obelų žiedai,
Lyg žilos galvos...
Matau ir krantą –
Tai riba, kuri vis
užsimiršti
Niekada neleidžia,
Kad tas, nematomas,
Kurio galia
Vis atkartoja ir
griaustinį, –
Lyg ant svarstyklių
padėta
Varinė moneta
Primena vakarą,
Kai saulė leidžiasi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą