Du regėjimai

(Aido Klimantavičiaus paveikslui)

Turiu gyvenimą, –

Kaip du regėjimus, –

Pirmas – kasdienis,

Kurį apšviečia saulė

Ir tyliai slenkantis šešėlis

Vis atveria gelmes,

Kurių nesiekia,

Bet ten matau tą patį –

Žemę, medį, saulę...

Sutrikdo tik ramybę

Įsisukęs šaltas vėjas,

Tada ir širdį skauda,

Kad vysta gėlės,

Nusvyra obelų žiedai,

Lyg žilos galvos...

Matau ir krantą –

Tai riba, kuri vis užsimiršti

Niekada neleidžia,

Kad tas, nematomas,

Kurio galia

Vis atkartoja ir griaustinį, –

Lyg ant svarstyklių padėta

Varinė moneta

Primena vakarą,

Kai saulė leidžiasi...