Pabūkime su liepa,
Kuriai liko randas,
Kada nuplėšė vėjas
Plaušus nuo žievės;
Iš jos saulė padarė
Plaušinę ir nutrynė
Nugarą Vakarei
Ir dėmę nuo kaktos...
Įkvėpkime jos žiedų
Saldų, gaivų kvapą –
tai bičių maistas,
Vaistas nuo slogos
Ir tada mintys tyros, –
Kaip korio duonelė,
Kuri prilimpa prie
širdies...
Oi, dabar jau atsirado
Toje vietoje gili žaizda
Ir siekia šerdį,
Kada užgis,
Ten susisuks zylė lizdelį
Ir išperės vaikus...
Kada tai bus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą